paskubis

pãskubis sm. (1) 1. BŽ538, NdŽ žr. paskuba: O išeis į lauką – darbas rankose tirpsta, viskas eina su paskubiu, greičiau kaip kitų A.Vencl. Ore kažkoks paukštis su paskubiu nuskrijo V.Piet. Šnioruodamas iš paskubio atpuškėjo ir dėdė rš. Iš paskubio (skubėdamas) apsiriko LKKVII16. Visa tai įsakyta dėl paskubio tolimon ir vargion kelionėn A.Baran. 2. NdŽ laiko sutaupymas (dirbant, keliaujant).